2014 m. vasario 10 d., pirmadienis

Lietuvos spaustuvių vaidmuo tarpukario reklamoje (1918-1940 m.)

Tarpukario leidinius ir spaudos reklamos raidą galima suskirstyti į du pagrindinius etapus: pirmąjį ir antrąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius (1918 – 1930 ir 1931 – 1940).
Pirmojo dešimtmečio leidiniams ir reklamoms dar dažnai trūksta profesionalumo, meninės išraiškos. Jos mėgėjiškos, dažnai kurtos pačių spaustuvininkų, panašios į paprastus skelbimus.
„Trečio dešimtmečio pradžios lietuviška spauda buvo viena brangiausių pasaulyje. Dideles kainas lėmė techninis atsilikimas: dažna spaustuvė naudojo pasenusius ir susidėvėjusius įrengimus, rinkėjai tekstą rinko rankomis.“ (Jankevičiūtė G. Lietuvos grafika 1918-1940. Vilnius: E. Kasparavičiaus leidykla, 2008, p. 30)
„Vokiečiai savo ruožtu buvo suinteresuoti palaikyti ryšius su Lietuvos leidėjais, turėjo Lietuvoje savo atstovus, kurie ieškojo jiems užsakovų. Lietuvos dienraščiai, žurnalai, verslininkams skirti žinynai reklamavo Otto Elsnerio, Guido Hackbeilio ir kitų vokiečių spaustuvių paslaugas.“ (Jankevičiūtė G. Lietuvos grafika 1918-1940. Vilnius: E. Kasparavičiaus leidykla, 2008, p. 34).
„Išaugusi poligrafijos paslaugų kokybė, kritusios spaudos darbų kainos ir padidinti muitai įvežamiems spaudiniams padarė savo – nuo trečio dešimtmečio vidurio Lietuvos leidėjai pradėjo beveik visą produkciją spausdinti Lietuvoje.“ (Jankevičiūtė G. Lietuvos grafika 1918-1940. Vilnius: E. Kasparavičiaus leidykla, 2008, p. 36)
Šaltinis: virtuali e. paveldo svetainė.

Tarpukario laikotarpiu Kaune veikė apie penkiasdešimt penkios skirtingos spaustuvės, o visoje šalyje spausdinti kelių šimtų skirtingų rūšių periodiniai leidiniai. Vieni, tokie kaip tautiškos minties dienraštis Lietuvos aidas (1917-1919, 1928-1940 m.) ar jaunuomenės savaitraštis Jaunoji karta (1928-1940 m.) gyvavo didžiąją dalį nepriklausomybės laikotarpio. Kiti buvo leisti nereguliariai arba trumpą laikotarpį. Būta žurnalų ar laikraščių, pasirodžiusių vos kelis kartus - dažniausiai tai specifinei auditorijai skirta periodika: lietuvių meno kūrėjų draugijos leidinys Menas (1920 m.), siuvėjams skirtas žurnalas Mados (1932-1934 m., pasirodė tik trys numeriai) ar Laisvamanis, skirtas aptarti visuomeniškiems klausimams (1933 m., pasirodė dveji numeriai).
Ketvirtajame dešimtmetyje patobulėjusios spaustuvių technologijos suteikė galimybę žaisti ne tik formomis, bet ir spalvomis. Periodinė spauda ir reklama tampa neatsiejamos viena nuo kitos: žiniasklaida platina informaciją, o reklamų užsakovai tokiu būdu remia laikraštį ar žurnalą ir finansuoja dalį leidinio gamybos kaštų.
Tam, jog leidinys sėkmingai klestėtų svarbi ne tik auditorija ar aktualūs tekstai, bet ir rėmimas. Šią reklamos funkciją pabrėžusi ir G. Jankevičiūtė (Lietuvos grafika 1918-1940): „dideli dienraščių tiražai viliojo reklamos užsakovus, žurnalų leidėjai patys ieškojo norinčių skelbtis jų leidiniuose ir mokesčiu už reklamą prisidėti prie leidybos finansavimo“. Reklamos užsakovai periodiką maitina ir atlieka tam tikro mecenato vaidmenį. Nors reklama susiformavo jau gerokai anksčiau, Lietuvoje šis taikomosios grafikos žanras suklestėjo ir įgavo šiandieninę formą būtent 1918-1940 metais.


Straipsnio autorė
spaustuvės KOPA dizainerė
Jovita Bliudžiutė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą