Egipto kalendoriaus istorija

Seniausi kalendoriai Egipte buvo lunasoliariniai - Mėnulio ciklu pagrįsti kalendoriai: kuomet laikas buvo matuojamas mėnesiais, kurie atitiko vieną mėnulio ciklą (28-29 dienos), ir kurie buvo apjungiami į saulės metus (apie 365 dienos). Šių metų pradžią žymėdavo Nilo potvyniai. Paprastai vienerius metus sudarydavo dvylika mėnesių, tačiau dėl mėnulio ir saulės ciklų neatitikimo, kartais reikėdavo pridėti papildomą keliamąjį mėnesį.

Vėliau įvykdyta kalendoriaus reforma. Nuo kalendoriaus, kuris rėmėsi mėnulio ciklais, buvo pereita prie saulės ciklais skaičiuojamų metų. Tuomet senovės egyptiečiai pradėjo naudoti dvylikos mėnesių kalendorių, kur kiekvieną mėnesį sudarė po 30 dienų, iš viso 360 dienų per metus. Naujų metų ataskaitos tašku buvo Nilo potvynio pradžia, kuri sutapdavo su Sirijaus patekėjimu. Apie 4000 metų pr.m.e., metų pabaigoje jie pridėjo 5 papildomas dienas, siekiant kalendorių labiau sutapatinti su saulės metais. Tos penkios dienos tapo švente, nes buvo manoma, kad šiuo laikotarpiu darbas bus nesėkmingas.

Egiptiečiai paskaičiavo, kad saulės metai buvo arti 3651/4 dienų, bet vietoje dienos šuolio kas ketverius metus tam, kad suskaičiuoti frakcines dienas (ką mes darome šiuo metu), jie jas sukaupdavo į vieną ketvirtį. Po 1,460 saulės metų arba po mūsų 365 metų keturių periodų, praėjo 1,461 Egipto metų. Tai reiškia, kad kuomet metai ėjo, Egipto mėnesiai prarado sinchronizaciją su sezonais, todėl atsitiko taip, kad vasaros mėnesiai galiausiai nukrito į žiemos sezoną. Tik kartą per 1,460-tus metus, jų kalendoriniai metai visiškai sutapo su saulės metais.
Papildomai prie civilinio kalendoriaus, Egiptiečiai taip pat turėjo ir religinį kalendorių, kuris buvo paremtas 291/2 menulio ciklo diena ir labiau buvo susijęs su žemės ūkio ciklais ir žvaigždžių judesiais.
Tokia Egipto kalendoriaus struktūra buvo išlaikyta tūkstančius metų. Tik 22 m. pr. m. e. buvo įgyvendinta Ptolemėjaus pasiūlyta reforma, pridedant papildomą dieną kas ketverius metus ir sinchronizuojant Egipto kalendorių su Julijaus kalendoriumi. Tokiu būdu buvo sukurtas Aleksandrijos kalendorius, kurį iki mūsų dienų naudoja krikščionys.

Mėnulio kalendorius

Antikos laikotarpiu mėnulio kalendorius, kuris labiausiai priartėjęs prie saulės-metų kalendoriaus, buvo pagrįstas 19-kos metų periodu, iš kurių 7 turėjo 13 mėnesių. Per visą periodą buvo skaičiuojama 235 mėnesiai. Ir vis dėl to, naudojant mėnulio 29¹/2 dienų reikšmę, susidaro 6,932¹/2 dienos, kuomet 19-kai (saulės) metų pridedama virš 6,939.7 dienų, skirtumas yra tik viena savaitė per perijodą ir tai sudaro apie penkias savaites per šimtmetį.

Netgi, jei 19 metų periodui buvo reikalingas reguliavimas, jis tapo senovės kinų, babiloniečių, graikų ir žydų kalendorių pagrindas. Taip pat tokį patį kalendorių naudojo arabai, tačiau Mahomedas vėliau uždraudė perėjimą nuo 12 mėnesių iki 13, todėl islamų kalendorius šiuo metu turi mėnulio metus, susidedančius iš 354 dienų. Tai turėjo įtakos, kad islamų kalendoriaus mėnesiai, taip pat kaip ir Islamų religininės šventės, migruoja per visus metų sezonus.

Anksčiau Lietuvoje taip pat buvo naudotas Mėnulio kalendorius, tačiau paplitus žemdirbystei palaipsniui įsigalėjo Saulės kalendorius: kuomet laikas pradėtas skirstyti į metų ketvirčius pagal saulėgrįžas ir lygiadienius. Tačiau mėnulio kalendorius nebuvo visiškai užmirštas. Lietuvos kaimuose ir šiandien ūkio darbai, ypač sėja, daržų sodinimas derinami su tinkama mėnulio faze. Saulės ir Mėnulio skirtingos padėtys, vienas kito atžvilgiu, lemia milžiniškas potvynio bangas. Taip pat periodiškai kinta ir kosminių dalelių srautas į žemės paviršių, todėl mėnulio fazes jaučia kiekviena biologinė sistema.

Senovės Kinams, Babiloniečiams, Graikams ir Žydams Mėnulio kalendorius tapo pagrindu kalendorių gamybai.

Kalendorių atsiradimo istorija

Kalendoriaus tikslas - skaityti praeities ar ateities laiką, parodyti kiek dienų liko iki tam tikro įvykio  - derliaus ar religinės šventės – arba kaip seniai atsitiko kažkas svarbaus. Pirmiesiems kalendoriams daugiausiai įtakos turėjo juos sukūrusių žmonių geografinė padėtis. Šaltesnėse šalyse metų koncepcija buvo nustatoma pagal sezonus, konkrečiai baigiantis žiemai. Tačiau šiltesnėse šalyse, kur sezoniškumas mažiau išreikštas, pagrindiniu laiko skaičiavimo vienetu tapo mėnulis. Žydų knygoje rašoma, kad „Mėnulis buvo sukurtas dienų skaičiavimui“. 

Dauguma seniausių kalendorių buvo mėnulio kalendoriai, pagrįsti laiko intervalu: nuo jauno mėnulio iki kito – pavadinto pilnaties mėnuliu. Bet netgi šalyse, kurios randasi šiltoje klimatinėje juostoje, yra kasmetiniai įvykiai, kurie visiškai neturi sąsajų su mėnulio fazėmis. Kaip kuriose vietovėse tai buvo lietaus sezonas; Egypte buvo metinis Nilo upės potvynis. Šie metiniai įvykiai taip pat turėjo savo atskaitinį tašką Kalendoriuje.

XIII a. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje buvo pradėtas naudoti Julijaus kalendorius, kuomet metai buvos suskirstyti į 13 (Mėnulio) mėnesių. Paplitus žemdirbystei buvo pereita prie 12 (Saulės) mėnesių kalendoriaus, kuris naudojamas iki šių dienų. Kalendoriaus pagrindą sudaro – 365 dienos, kurios suskirstytos į 12 mėnesių, mėnesiai – į septynių dienų savaites.