Kalendoriaus
tikslas - skaityti praeities ar ateities laiką, parodyti kiek dienų liko iki
tam tikro įvykio - derliaus ar religinės
šventės – arba kaip seniai atsitiko kažkas svarbaus. Pirmiesiems kalendoriams
daugiausiai įtakos turėjo juos sukūrusių žmonių geografinė padėtis. Šaltesnėse
šalyse metų koncepcija buvo nustatoma pagal sezonus, konkrečiai baigiantis
žiemai. Tačiau šiltesnėse šalyse, kur sezoniškumas mažiau išreikštas,
pagrindiniu laiko skaičiavimo vienetu tapo mėnulis. Žydų knygoje rašoma, kad
„Mėnulis buvo sukurtas dienų skaičiavimui“.
Dauguma seniausių kalendorių buvo mėnulio kalendoriai,
pagrįsti laiko intervalu: nuo jauno mėnulio iki kito – pavadinto pilnaties mėnuliu.
Bet netgi šalyse, kurios randasi šiltoje klimatinėje juostoje, yra kasmetiniai
įvykiai, kurie visiškai neturi sąsajų su mėnulio fazėmis. Kaip kuriose
vietovėse tai buvo lietaus sezonas; Egypte buvo metinis Nilo upės potvynis. Šie
metiniai įvykiai taip pat turėjo savo atskaitinį tašką Kalendoriuje.
XIII a. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje
buvo pradėtas naudoti Julijaus kalendorius, kuomet metai buvos suskirstyti į 13
(Mėnulio) mėnesių. Paplitus žemdirbystei buvo pereita prie 12 (Saulės) mėnesių
kalendoriaus, kuris naudojamas iki šių dienų. Kalendoriaus pagrindą sudaro –
365 dienos, kurios suskirstytos į 12 mėnesių, mėnesiai – į septynių dienų
savaites.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą