Mėnulio kalendorius

Antikos laikotarpiu mėnulio kalendorius, kuris labiausiai priartėjęs prie saulės-metų kalendoriaus, buvo pagrįstas 19-kos metų periodu, iš kurių 7 turėjo 13 mėnesių. Per visą periodą buvo skaičiuojama 235 mėnesiai. Ir vis dėl to, naudojant mėnulio 29¹/2 dienų reikšmę, susidaro 6,932¹/2 dienos, kuomet 19-kai (saulės) metų pridedama virš 6,939.7 dienų, skirtumas yra tik viena savaitė per perijodą ir tai sudaro apie penkias savaites per šimtmetį.

Netgi, jei 19 metų periodui buvo reikalingas reguliavimas, jis tapo senovės kinų, babiloniečių, graikų ir žydų kalendorių pagrindas. Taip pat tokį patį kalendorių naudojo arabai, tačiau Mahomedas vėliau uždraudė perėjimą nuo 12 mėnesių iki 13, todėl islamų kalendorius šiuo metu turi mėnulio metus, susidedančius iš 354 dienų. Tai turėjo įtakos, kad islamų kalendoriaus mėnesiai, taip pat kaip ir Islamų religininės šventės, migruoja per visus metų sezonus.

Anksčiau Lietuvoje taip pat buvo naudotas Mėnulio kalendorius, tačiau paplitus žemdirbystei palaipsniui įsigalėjo Saulės kalendorius: kuomet laikas pradėtas skirstyti į metų ketvirčius pagal saulėgrįžas ir lygiadienius. Tačiau mėnulio kalendorius nebuvo visiškai užmirštas. Lietuvos kaimuose ir šiandien ūkio darbai, ypač sėja, daržų sodinimas derinami su tinkama mėnulio faze. Saulės ir Mėnulio skirtingos padėtys, vienas kito atžvilgiu, lemia milžiniškas potvynio bangas. Taip pat periodiškai kinta ir kosminių dalelių srautas į žemės paviršių, todėl mėnulio fazes jaučia kiekviena biologinė sistema.

Senovės Kinams, Babiloniečiams, Graikams ir Žydams Mėnulio kalendorius tapo pagrindu kalendorių gamybai.